Naujienos

Sparnuotieji husarai šventė 2 metų sukaktį

Prieš dvejus metus įkurtas karinis Sparnuotųjų husarų klubas neseniai minėjo šį savo gimtadienį. Į šventę susirinkusiems rėmėjams, kviestiniams svečiams, būsimiesiems sparnuotiesiems husarams „senbuviai“ pademonstravo husarišką šarvuotę.

Atsiradus rėmėjams, klubą parėmė Dr. Bronislovo Lubio labdaros ir paramos fondas, jam pavyko rekonstruoti ir pagaminti husarišką šarvuotę ir ginkluotę, kurią kaitrią dieną pademonstravo du husarai – Vaidotas Prušinskas ir Norbertas Civinskas. Tvoskiant 25 laipsnių karščiui su tokia apranga buvo nelengva. Prieš tai gerokai pasitreniravę, husarai visą savo aprangos grožį demonstravo jodami ant žirgų, kuriuos paskolino žirgynai „Revų žirga“ bei „Ruminos žirgai“.

Husariškos kovos

Šventėje dalyvaujantys istorinio klubo „Varingis“ atstovai supažindino su XII-XIII a ginkluote, pademonstravo, kaip su ja buvo kaunamasi. Susirinkusiems įdomu buvo apžiūrėti ir husarišką ietį, sužinoti jos pranašumus. XVI –XVII amžiuje tai buvo nepaprastai efektingas sparnuotų husarų ginklas.

Husarišką kardą įvairiose rungtyse išbandė ir šventės svečiai: kapojo vandeniu pripildytus 2,5 litro talpos butelius. Kad smūgis būtų efektyvus, kirsti reikia 35 laipsnių kampu, tada kardas net švilpia. Kirsti vyteles buvo dar sudėtingiau. Šventės dalyvius husarai pamokė šaudyti iš lanko bei valdyti to meto raitelių skydą.

Teatrinė rekonstrukcija

Kaip pasakojo klubo rotmistras Rolandas Prušinskas, sąlygos įstoti į klubą gana griežtos. „Mūsų klubas – ne mėgėjiškas sambūris, ne teatrinė rekonstrukcija. Mes siekiame šimtaprocentinės istorinės rekonstrukcijos ne tik aprangoje, ginkluotėje, bet ir istorinio tęstinumo. Husarais gali tapti tik tie, kurių protėviai buvo bajorai. O kas yra bajoras? Tai elitinis karys, – teigė R. Prušinskas. – Bajorystės esmė yra ne turtuose. Tai karių luomas, kuris iš karaliaus ne už gražias akis gaudavo bajoriškus herbus. Kaip atsirado bajorai? Pradžioje, XII, XIII amžiuje vieni pasirinko žemę dirbti, o kiti, rizikuodami gyvybe, ėjo į karą. Kariauną rinkdavęs karalius už tai dovanodavo jiems žemes, kaimus. Ši nuosavybė padėdavo karių luomui išsilaikyti, apsiginkluoti, užauginti vaikus – būsimus karius. Viskas būdavo perduodama iš kartos į kartą.“

Husariška garbė

Bajorų garbės supratimas, pasak R. Prušinsko, formuodavosi genetiškai per kelis šimtus metų. Daug kas įaugdavo į kraują. Dabar tenka Moralines nuostatas ir raštu priminti. Todėl į Sparnuotųjų husarų klubą stojantys privalo pasirašyti po Moralės kodeksu. „Dabar materializmas užėmęs beveik visas gyvenimo nišas, išstumtas Dvasingumas. Neliko to, ką propaguodavo bajorai kariai. Daug kam šiuolaikiniame pasaulyje svetima Moralė, Garbė, Orumas, Tėvynė, Sąžinė, Užuojauta. Tai pakeitė grubumas, chamizmas, cinizmas, abuojumas, godumas, melas, neatjauta. Deja, šiais laikais žmonės tokių Gerųjų savybių nenori turėti, jos trukdo jų materialių vertybių, gerbūvio siekiui. O dauguma susitelkę vien į tai“, – sakė R. Prušinskas.

Karių istorija

Kurdamas klubą, R. Prušinskas išsamiai išstudijavo šių elitinių karių istoriją. Pasak jo, sparnuotieji husarai Abiejų Tautų Respublikoje atsirado XV amžiaus antroje pusėje. Jie išsiskyrė prie balno pritvirtintu sparnu ar prie karkaso pritvirtintom plunksnom – tai kovinis variantas.

Švenčių metu husarai jodavo du ar karkasus sparnus prisitvirtinę prie nugaros šarvo. Kokia tų sparnų paskirtis? „Sparnų šlamesys turėdavo pabaidyti priešo žirgus, – pasakojo jis. – Lietuvius ir lenkus iš pietų puldinėjo turkai, totoriai. Priešų žirgai buvo „karšti“, todėl netikėtai išgirdę kokį nors triukšmą, pasibaidydavo, išardydavo rikiuotę, stodavosi piestu, numesdavo raitelį. Abiejų Tautų Respublikos husarai naudodavo ne grynaveislius pietietiškus žirgus, o maišyto kraujo, kurie jau būdavo šaltakraujiškesni, ne taip baidydavosi.“

Kaip pasakojo pašnekovas, pirmuosius husarų būrius 1495 metais suformavo kunigaikštis Mykolas Glinskis. „Prieš tai lietuviai keletą kartų buvo sumušti Maskvos kariuomenės. Akivaizdu, kad karyboje reikėjo pokyčių. Lietuviai perėmė racų karinį modelį – greitą puolimą su ietimi, – teigė R. Prušinskas. – Puolimo pradžioje husarai išsirikiuodavo taip arti vienas kito, kad keliais liestųsi – tada ir ietys smigs tankiai. Sparnuotieji husarai visada stovėdavo priešakinėje linijoje, puldavo išvystydami iki 35–40 km/val greitį. Taip įsibėgėję pramušdavo pirmą priešininko rikiuotę, gal ir antrą ar trečią.“

 
Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/sparnuotieji-husarai-svente-2-metu-sukakti/248151
© Lietuvos žinios