Naujienos

Kauno teatro sezonas: dideli vardai, dideli spektakliai

Rugsėjo viduryje Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) pradeda savąjį sezoną, kuriame spektaklius kurs jauni režisieriai (Monika Klimaitė ir praėjusį sezoną „Hamletą“ pastatęs Vidas Bareikis) bei šio teatro legendos: Jonas Jurašas ir po dešimtmečio pertraukos į kauniečių sceną sugrįžtantis Jonas Vaitkus.

Šią vasarą NKDT buvo visiškai baigti dvylika metų trukę rekonstrukcijos darbai. Per šį laikotarpį atnaujinta Didžioji salė, ją uždarius teatre rasta alternatyvių vaidybos erdvių, kur iki šiol rodomi spektakliai ir yra išsidėstęs edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“. 2012 metais valstybiniam Kauno teatrui buvo suteiktas nacionalinio teatro statusas. Šių metų gruodį teatras skaičiuos 97-us veiklos metus.

Kaip sakė NKDT vadovas, generalinis direktorius Egidijus Stancikas, nepaisant ekonominių krizių, pastato rekonstrukcija buvo vykdoma nuosekliai ir sulaukdavo valstybės finansavimo. Be to, teatro pastatymus finansuoja mecenatas dr. Bronislovo Lubio labdaros ir paramos fondas. Užbaigtą statybų estafetę NKDT dabar perduos kitiems teatrams, pats ketindamas susitelkti kūrybai.

Jono Jurašo „Iliada“

Artėdamas šimtmečio link teatras gręžiasi į savo istoriją. 2014 metais J. Jurašas antrą kartą statė „Barborą“. Tiek jis, tiek J. Vaitkus (abu šiame teatre turėję savų kūrybos laikotarpių) sukūrė reikšmingų sovietinio periodo spektaklių.

J. Jurašas su trupe rugsėjį pradės repetuoti Lisos Peterson ir Deniso O'Hare'o adaptuotą Homero „Iliadą“. „J. Jurašas mums asocijuojasi su Didžiąja scena, maštabiškais pastatymais. L. Peterson ir D. O'Hare'o perkurta „Iliada“ – kaip monologas. Režisierius, skaitydamas daugiasluoksnį, daugiabriaunį kūrinį, ir scenoje siekia pavaizduoti jį daugialypį, kalba apie kerštą, neapykantą, pavydą, puikybę ir žmogaus ydas – temas, kurios tęsiasi nuo Kaino ir Abelio“, – apie repertuarą pasakojo teatro vadovas ir aktorius E. Stancikas.

J. Jurašas pasirinktu spektakliu tęsia ankstesnes nagrinėtas temas, savojo teatro viziją ir estetiką. Jau keletą metų iš eilės šiame teatre režisierius sukuria po spektaklį, o šią pjesę jam padovanojo teatro kolektyvas. Su aktoriais J. Jurašas dirbs rudenį, į Kauną grįš pavasarį, tuomet ir vyks premjera.

Dešimtmečio sugrįžimas

Po ilgos pertraukos į Kauną sugrįžta J. Vaitkus, kuris šio teatro scenoje 2006 metais kūrė Haroldo Millerio pjesę „Visi mano sūnūs“. Šįkart režisierius pasirinko pirmąkart Lietuvoje statomą pjesę – Thomo Manno „Fiorenza“, kuri yra ir vienintelė užbaigta T. Manno pjesė.

Dramos konfliktas – kova tarp dvasingo pamokslininko ir pagoniško Florencijos miesto valdovo – gretinamas su dabartimi. „Lorenzo de' Medici – grožio, menų puoselėtojas, gyvenimo džiaugsmo ir kūniško malonumo aukštintojas. Girolamo Savonarola – asketas vienuolis, ištikimas tikėjimui ir dvasinėms vertybėms. Jų kova – žūtbūtinė, lemia visuomenės vystymosi perspektyvą, taip pat tai yra žiūrovo akistata su savimi“, – kalbėjo E. Stancikas.

Kartu su J. Vaitkumi dirbs aktorius Ainis Storpirštis, praėjusį sezoną debiutavęs kaip režisierius. Naujausias jo pastatymas „Sielos virtuvė“ rodomas Vilniaus mažajame teatre.

„Žalgirės“ – scena jauniems

Šiemet Teatro dieną V. Bareikio režisuotas „Hamletas“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už spektaklio scenovaizdį, jo autorė – Paulė Bocullaitė. Scenos dailininkė sakė, kad NKDT jai – pats mieliausias teatras, nes jame ir užaugo. Už Polonijaus ir Osriko vaidmenis „scenos kryžių“ pelnė ir aktorius Liubomiras Laucevičius.

V. Bareikis, „No Theatre“ judėjimo režisierius, savo kūryboje dažnai renkasi ne teatro kūrinius: spektaklį yra statęs pagal telefonų knygą, Jurgio Mačiūno biografiją ir „Fluxus“ manifestus, Chucko Palahniuko romanus. Kitas jo spektaklis NKDT kuriamas pagal dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės pjesę „Žalgirės“.

 „Žalgirės“ – moterų komanda, besirengianti mėgėjų krepšinio čempionatui Aliaskoje. Spektaklio veiksmas vyksta „niekur“ erdvėje, tarp sapno ir ateities rojaus. „V. Bareikis – mūsų teatro, mūsų kūrybinės bendruomenės žmogus, nes čia jis mokėsi, praleido pirmuosius studijų metus. Savitą braižą atrado ir subrandino „Kaligaloje“, „Hamlete“ – „No Theatre“ žaismę jungia su aktualumu šiems laikams ir socialine atsakomybe“, – sakė NKDT vadovas. Jis pridūrė, kad teatras rūpinasi jaunais kūrėjais, todėl čia tikimasi įsteigti eksperimentų erdvę – „Teatro fabriką“.

Šiuolaikinius scenos kūrinius mėgstanti Monika Klimaitė pavasarį Jaunimo teatre statė Mariuso von Mayenburgo absurdo pjesę „Perplex“. Kaune ji rengė „Nerk į teatrą“ kūrybines dirbtuves, dalyvavo konkurse jauniems menininkams „IDėja“. Kurti NKDT ji pasirinko Henriko Ibseno „Kai mes mirę nubusim“.

„Spektaklyje norėčiau kalbėti apie žmogų, siekiantį ištrūkti iš stagnacija pavirtusios realybės, susigrąžinti prarastą „laisvę“ ir vėl iš naujo nubusti „naujam“ gyvenimui. Kūrinį matau kaip realybės ir pasakos sintezę, kur nėra aiškios, atpažįstamos vietos ar laikotarpio“, – pasakojo režisierė.

Dramos parteryje

97-ojo sezono šūkis „Lai dramos lieka teatre“ siūlo ibseniškas ir šekspyriškas dramas išgyventi ne namie, o parterio kėdėse. Kaip sakė E. Stancikas, ši žinutė – kreipimasis į geopolitinių neramumų kaustomą visuomenę. Teatras atlieka ne pramoginę funkciją, o, priešingai, padeda apsivalyti nuo kasdienių asmeninių išgyvenimų ir globalių tragedijų.

Naujojo sezono pradžia – rugsėjo 15 dieną. „Žalgirės“ šiuo metu dar yra rašoma, M. Klimaitės režisuotas spektaklis bus rodomas nuo spalio pabaigos. J. Vaitkaus premjera – gruodžio pradžioje, J. Jurašo – pavasarį.

Teatre bus rodomi ne tik lietuvių teatro autorių spektakliai, bet ir kaimynių šalių nacionalinės dramaturgijos pastatymai. Kasmet vis kitoje Baltijos šalyje vykstantis Baltijos šalių teatrų festivalis lapkritį grįš į Lietuvą, Kauną. Rudenį čia susirinks žiūrovai, režisieriai, dramaturgai ir kritikai iš didžiųjų Lietuvos miestų, Latvijos ir Estijos, pristatysiantys Baltijos šalių teatrų panoramą. O kasmetinis edukacinis festivalis jaunimui „Nerk į teatrą“ šį vasarį sujungs ir kitus Kauno teatrus.

Artėjant šimtmečiui

Po kelerių metų teatras minės šimtmečio jubiliejų – 1920-ųjų gruodžio 19 dieną tuometinėje Dramos vaidykloje buvo parodytas pirmasis profesionalaus teatro spektaklis „Joninės“.

Kaip nusiteikęs teatro vadovas ir aktorius rudenį grįžta į NKDT? „Kiekviena sezono pradžia man primena pirmąjį atėjimą į teatrą, idealus, tikėjimą savo profesija, pašaukimu, norą būti ištikimam scenos idėjai. Tarsi sugrįžimas į pirmapradį tašką, kuriame – daug vilties, – svarstė šiuo metu su J. Vaitkumi repetuojantis E. Stancikas. – Suvokdami, kas vyksta už teatro sienų, kuo gyvena visuomenė, jausdami jos įtampas dėl sudėtingo finansinio būvio, norime, kad ateinantį sezoną dramos, tragedijos būtų išgyvenamos teatre, čia ir liktų, o kasdienybėje virstų pragiedruliais.“
© Lietuvos žinios